Atrodytų, tema sena ir išsemta – lankstinukų išleista, iš televizijos ekranų pripliurpta, didžiulių, bet neaiškios paskirties ekranų pristatyta. Eilinis savim patenkintas politikierius paklaustas iškart pareikš, kad situacija Lietuvoje gera, kaip niekad, visi važinėja tvarkingai, o incidentai, jei ir įvyksta, tai pavieniai. Deja… Ir kalbu ne apie pastarųjų dienų įvykius, kai užsimušė mažamečiai (vis dar nesuprantu iš kur mokyklos nebaigę vaikai gavo pinigų automobiliui, bet tiek to). Kalbu apie problemą, kur yra ganėtinai sena, bet vis dar ignoruojama – vairuotojų santykius su dviratininkais ir motociklininkais. KET aiškiai visus priskiria lygiateisiams eismo dalyviams, tačiau taip nebuvo ir vis dar nėra. Dviračiu pakele važiuojantis žmogus sulaukia ne tik automobilių vairuotojų, bet ir jų keleivių priekaištų ir pasmerkimo. Kodėl? Nes jis irgi nori važiuot? Nes jam labiau patinka dviratis? Nes jis – irgi eismo dalyvis? Taip, juos reikia lenkti saugiu atstumu, šalia jų reikia būti atidesniems, bet juk kelyje niekada negalima per daug atsipalaiduot. Tačiau dviratininkai kliūna bene labiausiai, tad nenuostabu, kad šiandien, rugsėjo 22 d. – dieną be automobilio – gatvėse jų ganėtinai mažai.
Kita “karo keliuose” pusė – motociklų vairuotojai. Jie irgi turi visas eismo dalyvio teises, tačiau tik prieš kelias dienas teko stebėti, kaip automobilio vairuotojas, dėl man nesuprantamų priežasčių, užkirto kelią motociklams ir įlindo į 10 motociklų kolonos vidurį. Tai ne tik nemandagu, bet ir pavojinga. Motociklą suvaldyti sunkiau, todėl čioperių ir boberių vairuotojai dažniau važiuoja kolonomis. Taip jiems saugiau ir paprasčiau. Tačiau vis dar pasitaiko automobilių vairuotojų, kurie, užuot aplenkę tokią koloną (motociklai važiuoja ganėtinai greitai, tad spūsčių nesudaro) bando lyst į jos vidurį. Tuo norima kažką įrodyti? Norima sukelt avariją ir pamatyt kaip ištikštą motociklininkas?
Ir tai ne tik mano, gyvenime ant motociklo sėdėjusio du kartus, asmeniniai pastebėjimai. Tą patį sakė ir merginos iš “Vėjų Laumių” :
“Norėčiau pasisakyt dėl sunkumų važinėti mūsų keliais. Jie atsiranda, kai tik išriedi į apgailėtinos būklės Lietuvos kelius. Kad saugiai nuvažiuotum iš taško A į tašką B, reikia vos ne mintinai žinoti kiekvieną duobę kelyje, kiekvieną šulinį, kiekvieną kelio dangos įtrūkimą arba išvažinėtas vėžes asfalte. O dar tie mūsų „labai atidūs automobilių vairuotojai”, kurių kiekvieną judęsi reikia tiesiog nuspėt, numatyt. Tenka stebėti ir patį kelią su jo „privalumais” ir eismo dalyvius, kurie retai pasižiūri į savo transporto priemonės veidrodėlius arba tiesiog jausdamiesi patys svarbiausi kelyje, elgiasi įžūliai, užkirsdami kelią prieš pat važiuojantį motociklą. Taip jau yra pas mus Lietuvoj, kad važiavimo kultūros vairavimo kursuose neišmokstama.”
Kodėl taip yra? Nejau sunku vairavimo mokyklose įvest privalomą discipliną “Vairavimo kultūra”? O gal tiesiog kažkam tai naudinga? Juk kaip sako kaimynai rusai: “Кому война, а кому мать кармилица… “
Aš vėl prisimenu tą atvejį, kai į dviratininkų būrį Kalvarijų gatvėje įsirėžė kažkoks pacukas. Tąsyk filmuke puikiai matėsi, kad vengdamas susidūrimo su priekyje sustojusia mašina, gatvėmis balažin kokiu greičiu lėkęs dibilas nusprendė sukt į dviratininkų koloną. Dviratininkas ar motociklininkas – ne žmogus -būtent tai vairuotojui pasakė jo instinktas.
apie šitą kalbėjai?
http://www.autoreviu.lt/portal/index/article/9760
Mažvaikiškas požiūris į eismą keliuose. Neskatina nei tolerancijos nei supratimo.
Tokie perlai tai išvis siutina, neteisinu vairtuotojo, bet “Dviratininkas ar motociklininkas – ne žmogus -būtent tai vairuotojui pasakė jo instinktas.” tai nelabai suprantu kokia instinktų psichoanalize paremta tokia išvada, nes šiaip akivaizdu kad čia savisaugos instinkas sudirba, o ne kažkokios moralinės nuostatos…
as pati vazineju dviraciu. karta atsitrenkiau i automobili ir buvau nemenkai suzeista, nes automobilio vairuotojas nesiteike palaukti kol as pravaziuosiu, nors man buvo pagrindinis, o jam kliutis is desines, jis nusprende kad yra svarbesnis ir suko i posuki tiesiai pries mano nosi. stabdziau, bet deja tai nebepadejo.
Nifigą nesibaigė! Yra tam tikras atsipalaidavimas, nes mirtingumas sumažėjo gerokai, tačiau neatmestina ir tai, kad “dibilai išsidaužė”, o jų vieton (prie vairo) sėda nauji pacukai
Kaip elgiamasi gyvenime, taip pat elgiamamasi ir keliuose.. Stokojam vienas kitam paprasčiausio mandagumo.
vovo! Aš irgi kartais pasvarstau kaip elgiasi tie dibilai lakstantys keliuose prieš piktą viršininką.
Mano aplinkoje, tiesa, pasitaiko rečiau dibilų ir žmonės bendraudami yra kuklūs bei mandagūs. Bet kažinkas nutinka, kai įsėda į automobilį – kažkas atsuka varžtelius matyt.
O atsuka tai turbūt galios ir saugumo jausmas, kai įlipama į automobilį. Taip pat trūksta elementarių žinių apie tai kaip elgiasi 1-2 ir daugiau tonų judantis kūnas – trūksta išsilavinimo. Taip galbūt tai ir vairavimo mokyklų spraga.
Kiekvieną kartą toks “erelis” nustemba, kai jam parodau, kaip jis prisiklijuoja prie diržų, jeigu važiuojant net ~<10 km/h greičiu staigiai kertama per stabdžius.
Linkstant į dar gilesnes filosofijas, tai žmonės, o ir gyvybė žemėje iš principo yra oportunistiška – ieško galimybių ir jomis naudojasi. Panašiai ir su automobiliais – įsėdi ir 100 proc. pasitiki juo lėkdamas dideliu greičiu. Aš niekada negaliu atsipalaiduoti – o kaip mechaniniai mazgai? Padangos? Juk dėl silpniausios grandies sudilimo gali viskas sugriūti… Todėl niekada nelakstau. Ir lakstyti patariu tik lenktyninkams specialiose tam skirtose trasose su specialiais tam skirtais automobiliais.