Patinka klausytis, kaip koks 20-etis pareiškia – o vat kaip blogai buvo sovietmečiu… Nežinau, kaip kam, o man blogai nebuvo. Aš ramiai lankiau mokyklą, tėvai turėjo darbus, kas vasarą ilsėdavomės motinos darbovietės poilsinėje. Atskiras namelis, maitinimas tris kartus per dieną, valtys, vandens dviračiai…. Kinas, pirtis. Ne gyvenimas, o rojus. Ir buvo dar vienas dalykas, kuris man patiko. tai – pastovumas. Pastovumas daugelyje gyvenimo sričių. Mokaisi, baigi vienus mokslus, eini į kitus. Tada gauni darbą. Milijonų gal ir neuždirbi, bet to užtenka ir butui, ir mašinai, ir atostogoms. Pastovumas. Garantijos.
O šiandien iš viso šito nebematau. Na jo, dabar mes “turimę laisvę”. Mums Maskva nebekomanduoja, bet… komanduoja Briuselis. Ir jo komandos, dažnai, dar absurdiškesnės negu Maskvos. Mes turime galimybę užsidirbti daugiau, bet… kažkaip mažai daugiau užsidirbančių. Ar tiesiog aš bendrauju su tokiais, kurie nemoka “užsidirbti milijonų”? Mes turime didžiulį parduotuvių su kalnais šūdniekių pasirinkimą. Kaip tai žavu. Ypač dar jei turi kelis atliekamus litus tam šūdniekiui ir jei… ta parduotuvė po savaitės neužsidarys. Man patinka mažos duonos, prieskonių krautuvėlės, mažos, jaukios kavinės. Deja, jos užsidaro pirmos. Nes neatlaiko konkurencijos, nes žmonės, kurie TURI galimybes dirbti ir užsidirbti, kažkaip vis tų galimybių neišnaudoja…
Kita vertus, pastovumas yra ir mūsų dienomis. Pastoviai neturi atliekamų pinigų, pastoviai kyla kainos, pastoviai užsidaro mažos, jaukios krautuvėlės ir jų pardavėjai pastoviai neturi darbo… Ir mes visi turime GARANTIJĄ, kad toks pastovumas tęsis labai ilgai…
abr: jaučiasi, kad laikas darbą pačiam keisti… 🙂
O kad sovietmečiu gyvent geriau buvo tai visiems jau seniai aišku. Nors gal dar geriau buvo Romos laikais, kai Romos piliečiams duodavo nemokamai duonos ir žaidimų. Panašu, kad sovietiniais laikais jūsų šeima taip pat buvo “sovietų” piliečiais.
Tiesa, manau, kad jeigu gyventumėte tokiais pačiais įpročiais kaip ir sovietmečiu – sugebėtumėte ne ką prasčiau ir šiais laikais gyventi. T.y. gerti tik “euro” alų, tik “maximos” kefyrą, valgyti tik “cento” duoną, tepti tik “taupos” margariną, kas dieną valgyti šikną raižančią miežinę košę, mėsą valgyti tik švenčių proga, o mandarinus tik Naujų metų išvakarėse. Užtektų tada ir kokiam nors kempingui Kaune, kur maitinimas būtų netgi ne tris kartus o visą parą kebabų kioske.
Visiškas pastovumas.
Beje manau, jog yra dar Lietuvoje vietų (ypač valstybiniame sektoriuje), kur ir dirbti galima taip pat kaip ir sovietmečiu.
aš tai sakyčiau kitaip. yra tokių, kurie nei tada nemokėjo gyvent, nei dabar nemoka, todėl ir bando dėl asmeninių nesėkmių kaltinti gyvenimą ir viešai deklaruoti savo “protingas mintis”. tokie visokie “nesovietiniai” taip pat yra šio gyvenimo, ir ypač interneto, pastovumas.
Ponas Vidmantai. Tamsta savo vaikystės įspūdžius painiojate su realybe. Vaikystės įspūdžiai – visada gražūs. Skirtingai nuo realybės, kurią galima ir užmiršti. Ypač, jei tais laikais buvai vaikas.
nu tai nušvieskite mane ir parodykite, koks blogas ir gūdus buvo sovietmetis su mandarinais per naujuosius, nes jų tada būdavo, ir kokia gera realybė su mandarinais per naujuosius, nes kitu metų laiku tam nebaisiai yra pinigų.
Prasta, depresyvi, pasyviai agresyvi projekcija, ponas Vidmantai.
Objektyvi realybė yra tokia, kad šiais laikais gyventi yra nuostabu, lyginant su anais. Nieks nepersekioja, nesodina, negrąsina, parduotuvėse pasirinkimas bei aprūpinimas prekėmis – lyginant su sovietiniu, išvis nesuvokiamas, o vidutinis uždarbis pagal objektyvią perkamąją galią – didžiulis. Ir negana to, nieks nereguliuoja kur reikia dirbt ir už išgėrimus netarkuoja draugiškuose teismuose. Ir taip toliau.
Taip kad džiaukitės gyvenimu, ponuli.
gal tamsta žinias per dažnai žiūri ir patikėjai, kad viskas gerai? sakai, laisvė – išeik į lauką su plakatu: Homoseksualizmas – pavojus tautos išlikimui arba Noriu etniškai švarios ir lietuviškos Lietuvos. manau, sukiš tą “laisvę” ne prasčiau negu tarybiniais laikais.
žiūrim toliau. darželiai ir mokyklos. tarybiniais metais darželius statė ir nelankančių mokyklų beveik nebuvo. dabar ir darželius, ir mokyklas uždarinėja. kiek žinau, per 20 nepriklausomybės metų pastatyta tik viena mokykla.
emigracija. tarybiniais metais jos nebuvo, nes buvo darbo. geresnio, blogesnio, bet buvo. dabar…. juk būtent dėl darbo nebuvimo daugelis ir išvažiuoja.
draugiški teismai – labai geras buvo dalykas, galėjęs paveikti kai kuriuos piliečius. kaip ir draugovininkai. atsisakėme šito, nes mes dabar “laisvi”… o nusikaltimų statistikas žiūri? arba eismo įvykių, sukeltų neblaivių vairuotojų.
na bet jo, dabar yra geriau. todėl, kad…..
Itin simptominis mąstymas. O simptomas yra marginalumas.
Prisiminiau vieną Elo Goro alegoriją 😉 – tai varlė puode su vandeniu, po kuriuo užkuriama ugnis. Varlė tupi ten, nes šilta ir gera ir niekur nelipa, o išlipti paskui nebespėja, nes vanduo pasidaro per karštas ir varlė žūva.
Kitas palyginimas (hierarchinis): sovietmečiu buvo taip blogai, kad bet kokie simptomai tenkinantys žemąsias Maslovo piramidės pakopas yra visiškai beverčiai. Tada bet kokios prielaidos apie ką nors geresnio buvo tiesiog neįmanomas. Dabar gi turime galimybes. Kaip jas išnaudojame ir kaip su mumis ir mūsų valdžia žaidžia Rusijos, KGB ar FSB lobistai yra kitas klausimas, bet nepriklausomybė davė prielaidas nors šiek tiek šį reiškinį pažaboti.
Skirtumas apie Maslovo piramidę susakė. Neturiu, ką pridėt. Galiu nebent tai pasakyti, kad kuo aukščiau į viršų, tuo daugiau dvasinių kančių apie pasaulio netobulumą. O juk būtent tai tamstą kamuoja, ponas Vidmantai. Būtent to juk ir ieškote sovietmetyje.
Ir jūs teisus: saviaktualizacijos ir kitų dvasinių kankynių išties nebuvo sovietmečiu, kur, atleiskit, parduotuvėj mėsos negalėjai nusipirkt. Kokios dar dvasingumo paieškos, kai proteinų trūksta?
Apie likusius tamstos susakytus dalykus nekalbu, nes ten per daug spragų.
na tai yra proga tamstai pablizgėt ir užkamšyt mano išsilavinimo ogi pasaulėžiūros spragas. gal tikrai pastaruosius 20 metų Lietuva visais frontais klesti tik aš šito nepastebiu. ir, beje, aš kalbėjau ne apie TSRS privalumus, o apie pastovumą. apie tai, ko daugelis šiame gyvenime ieško.
Nu tai mes su Skirtumu tai ir teigiame. Maslovo piramidėje tasai “pastovumas” yra viršūnėje. Nes tai ir yra toksai dvasingumas visoks. O kai viršūnė nepasiekiama, tai ir tos problemos nėra. Ai, dar galima tarti, kad vaikystėj paprastai irgi yra toksai “pastovumas”, nes tėvai ir aplinka viską sureguliuoja. Taigi, vat taip vat.